Jaunųjų istorijos pamoka iš smėlio ir akmens

Koks tavo gimtojo miestelio ar miesto herbas? Kodėl jis toks? Užeikite į „Šaltinėlio“ biblioteką Vasario-16 gatvėje ir atidžiai pasižiūrėkite. Ten moksleiviai iškabino pačių rankomis padarytus herbus, jų jau nebesupainios.

Mokytojai ir mokiniai vartė knygą, kurioje 220 lietuviškų herbų. Visi autentiški. Romas Kupčinskas, „Ąžuolo“ vidurinės mokyklos mokytojas: „Aš kilęs iš Veiviržėnų Klaipėdos rajone. Upės Veiviržos pavadinimas atsirado seniai: upė, kurioje buvo daug vėžių, nuseko. Du draugai. Vienas žiuri į dugną, o kitas mato: va, veržiasi“.

Varna snape laiko raktą. Tai Upytės herbas. Varna – ilgaamžiškumo simbolis. O Upytė davė pradžią ir Panevėžiui, ir visoms aplinkinėms žemėms.

Ramygala norėtų atstovauti visai Lietuvai, pasirinkusi herbą su baltu gandru žaliame fone: gandras – mūsų nacionalinis paukštis. Mosėdžio herbe – geltona meška neša juodą akmenį. Priekulė – irgi pamario kraštas – geltonas raitelis, o apačioje raudona žuvis.

Visi herbai sukurti iš pajūrio smėlio ir ten rastų akmenukų. „ką akys pamatė – tą rankos padarė“, - toks stovyklos Karklėje ir parodos devizas.

Karklė – pasienio zona. Ten įkurdintą moksleivių stovyklą mielai priėmė Pasienio policija. Davė kareiviškas palapines ir lauko virtuvę. Dar paprašė, kad priimtų penketą vaikų. O panevėžiečių buvo iš „Ąžuolo“ vidurinės – 15, J. Miltinio vidurinės – 20, „Žemynos“ – 5.

„Priš penkerius metus buvo pirma tokia stovykla. Du mano sūnūs važiavo, jie patys labai norėjo. Šitie du mokytojai gali būti pavyzdys, kaip bendrauti su vaikais“, - Tautvydas Anilionis kalbėjo apie svarbiausius stovyklos organizatorius – Romą Kupčinską iš „Ąžuolo“ vidurinės ir vidą Vrubliauską iš J. Miltinio vidurinės mokyklų.

Saulius Mikėnas iš „Ąžuolo“ vidurinės mokyklos lipdė Troškūnų herbą – juodas šernas baltom iltim. Troškūnų miestelis netoli didelių miškų, šernai nėra jokia naujiena, o Saulius galvojo apie savo močiutę, ten gyvenančią, ir jai nuvežė paties rankomis padarytą herbą. Parodai darė jau kitą.

Ne tik herbus lipdė vaikai – pačių sugalvotas emblemas. Septintokas prisiminė vaikų darželį „voveraitė“, kurį anksčiau lankė. Yra ir kelios emblemos J. Miltinio vidurinei mokyklai, jos bibliotekai, ir „Avilys“ – daug kūrybingų organizacijų. Šviečia mėlyname fone geltonos žvaigždės „Paneuropa“, juk mūsų miestas taip pat senojo žemyno dalis. „Paimsim arklą, knygą, lyrą ir eisim Lietuvos keliu“ – kas išlipdė šiuos žodžius, jų nebeužmirš.

Yra emblemų Panevėžio miškų urėdijai, Dembavos šiltnamiams ir kitiems stovyklos rėmėjams. Ir kitokių darbelių. „man atėjo mintis, kad radau akmenį, panašų į žuvies galvą“, - septintokas Mindaugas Arlauskas iš to akmenėlio ir kitko sukūrė paveikslėlį. Vytautas Kavaliauskas parodė smėlio ir rusvom spalvom išmargintą dėžutę: „Sugalvojau stovykloj, jokių spalvų čia nėra“, - tai yra, jokių paspalvinimų, tik gamtos.

„Kad vaikai būtų užsiėmę, kad pačiupinėtų rankomis tas gėrybes, kurias ne visi pastebi. Kad jie gali kurti tai akivaizdu“, - J. Miltinio vidurinės mokyklos direktorius Vytautas Raišys taip nusakė ir stovyklos tikslą, ir paramą norintiems užsiimti kūryba.

Stovykloje su moksleiviais buvo dar du mokytojai – Vydas Kuodys iš J. Miltinio vidurinės ir Ramūnas Locnis iš „Žemynos“ Jis pasakė trumpai: „Tokia patirtis ilgam“.

Dabar dar vienas „miltinuko“ pasakojimas: „Mes visi labai linksmai praleidom laiką. Buvo sutarta – nerukyti, negalima gerti alkoholio. O kai mes pabandėm, mokytojai sugalvojo šmaikščią bausmę – per 25 minutes iškasti vieno metro gylio ir vieno metro pločio duobę ir ten palaidoti nuorūkas“.

Parodai, kuri „Šaltinėlyje“ kabos ilgai, apibendrinti – garsiai išsakytas klausimas: „Ar atsiras laikas, kai bus mieste moksleivių galerija?“ tikriausiai – jaunimas to nusipelnė.

 „Panevėžio balso“ korespondentė Elena Mezginaitė