Balandis

Neseniai čia dar šlaistėsi kovas,

Verkšleno varveklių lašais.

Su paukščiais parskridęs balandis

Jau žengia gimtinės laukais.

Nors sniego maži lopinėliai

Dar slėpės po medžiais tankiais,

Surado juos saulė ir vėjas,

Išplukdė upeliais srauniais.

Prabudo šlaituose žibuoklės,

Atmerkė melsvąsias akis.

Išdygo pušyne bobausis...

Pa- va-sa-ris – perduoda žinią genys.

Ir “miško bičiuliai” nesnaudžia -

Jie kala paukšteliams namus,

Miškuose su šiukšlėm kariauja

Jų vietoj sodina medžius.

Lai tėviškės žemė žaliuoja

Ir puošiasi medžių žiedais.

Gimtinėj balandis plasnoja...

Jau greitai gegužė ateis.

Justinas Mikėnas 7 klasė.  2009 m.

Vakar nuvykau į mišką
Pažiūrėt, kaip grybai dygsta.
Ir pamatęs raudonviršį
Puoliau pjaut jį kaip pamišęs. 

***
Tik staiga, o Dieve mano,
Užkliuvau už šiukšlių kalno.
Apsidairęs pamačiau,
Kad čia jų yra daugiau. 

***
Na ir žmonės, na ir netvarka!
Šiukšlės, buteliai vien mėtos!
Privežta senų daiktų
Ir rakandų visokių. 

***
Plastikinių, metalinių,
Popierinių ir guminių!
Žmonės, prašome galvoti,
Ir neteršti šiukšlėm ploto. 

***
Miškas juk visų namai
Reikia gerbti visąlaik!
Ir nešiukšlinti daugiau,
Nes gyvensime blogiau! 

Dovydas Špokauskas 2008 m. lapkritis (Eilės sukurtos po miško švarinimo talkos)

Ąžuolų parkas

Seniai, prieš metų tūkstantį,
Ištartas vardas Lietuvos.
O kad šios datos nepamirštų niekas – 
Ąžuolų parkas sužaliuos.

Galiūnais ąžuolais nuo seno
Puošės gimtinė Lietuva.
Po jais dievams lietuviai meldėsi,
Vėliau ten švęsdavo šventes.

Lietuviui ąžuolas – tai šventas medis,
Jo kirst ir skriausti nevalia.
Globokime ir mes šituos gamtos stebuklus
Dalelė mūsų liks su jais ateityje.

Lai auga, skleidžias tūkstantmečio parkai,
Išauga ąžuolais tvirtais.
Tikėkime, po šimtmečių gyvensiantys lietuviai,
Bus jų ir Lietuvos vertais.

Justinas Mikėnas 2008 m. (Eilės sukurtos po Ąžuolų parko sodinimo Ramygaloje)

Rašinėlis

Prisimenu tą dieną, kai mane, nedrąsų penktokėlį, technologijų mokytojas pakvietė į savo vadovaujamą “Jaunųjų miško bičiulių” būrelį. Kiek pamąstęs ir patraukiau ten, kur nepastebimai prabėgo ketveri metai, kupini įspūdžių, naujų žinių, bendravimo su gamta ir žmonėmis džiaugsmo.

O įspūdžių tikrai daug! Jau pirmosios išvykos į mišką privertė suklusti, pažvelgti į medį, krūmą, paukštį kitomis akimis.

Dalyvavome netradicinėse pamokose “Miško samanos ir kerpės”, “Ar serga medžiai sloga?”, “Mokomės savidisciplinos iš bičių gyvenimo”. Visos jos savotiškai įdomios, ir paliko daug naujų žinių ir gerų prisiminimų. Ilgam įstrigo į atmintį kelionė vidury žiemos į Žaliosios girią, padengtą storu sniego sluoksniu. Ir kaip buvome nustebinti, kad miškas ir žiemą kupinas gyvybės, kad ne visi čia miega ir ramiai laukia pavasario, bet priversti kovoti už save, ieškotis maisto.

Pamokoje “Ar serga medžiai sloga?” daug sužinojome apie medžių ligas, miško kenkėjus. Net galiūnai ąžuolai, kaip ir žmonės, priversti kovoti su įvairiomis ligomis.

Ne kartą su būrelio nariais važiavome į mišką sodinti medelių, rinkti šiukšlių. Manau, kiekvienam žmogui nors kartą gyvenime reikėtų padaryti tą darbą, tada nekiltų ranka laužyti medelių, o pamačius kalnus surinktų šiukšlių, praeitų noras teršti mišką - savo šiukšles, senas padangas palikti kur pakliuvo.

Prisimenu pavasarines inkilų kėlimo šventes. Mūsų dėka daug paukštelių jau turi savus namus, o kiek jau juose išperėta paukščiukų!

Prisimenu ir lesyklų darymą bei dovanojimą panevėžiečiams. Gal lesyklos pagaminimas ir nėra toks malonus darbas, bet smagu jas padovanoti žmonėms ir tikėtis, jog lesyklėlės nebus namų puošmena, o šaltą žiemos dieną paukšteliai visada ras šviežių trupinėlių.

Čia tik maža dalis to, ką mes veikėme būrelyje, tačiau išvada viena – supratau, kad iš gamtos žmogus turi daug ko mokytis, nes net mažytė bitelė kantrybe ir darbštumu toli mus lenkia. Svarbiausia, išmokau pajausti gamtos grožį. Aš visada sustosiu pasiklausyti paukščio giesmės, upelio čiurlenimo, pasigrožėsiu spindinčiu rasos lašu. Man niekada nekils noras laužyti šakų ar skinti gėlių. Juk ir aš gamtos dalis, ir neturiu teisės trikdyti amžinojo Žemės gyvybės ciklo.

Metai, praleisti būrelyje, susiję su gražiausiais prisiminimais apie “Ąžuolo” vidurinę mokyklą. Aš dėkingas Mokytojui Romui Kupčinskui už kantrybę, suteiktas žinias, įdomias keliones, už didžiulę meilę gamtai, kurią perdavė ir man. Metai bėga, greitai teks rinktis profesiją ir tai, ko aš išmokau būrelyje, galbūt nulems mano pasirinkimą. Miškininku gal ir netapsiu, bet gamtosaugos studijos mane labai vilioja.

Saulius Mikėnas 2008 m.

Pušyne

Liečiu delnais minkštutį miško patalą,
Suklostytą iš samanų žalių.
Vėsi drėgmė mano rankas paliečia
Ir visu kūnu šaltį pajuntu.

Bet malonus man šitas jausmas,
Priverčiantis pakelt akis aukštyn.
Ir pakeri mane aukštų pušų didybė
Išlakūs liemenys, aplipinti kvapniais sakais.

Antai maža darbštuolė skruzdėlytė
Pušies kamienu pasiryžo kopt.
Atsargiai ištiesiu jai savo delną
Ir grąžinu nenuoramą namo.

O pušys savo dainą gaudžia
Lyg seserys, surėmusios pečius.
Ir kiek gi amžių jos šį mišką saugo,
Į samanas barstydamos spyglius?

Dar kartą glostau minkštutėles samanas,
Lipnius pušų kamienus apglėbiu delnais.
Be galo malonus sakų ir miško kvapas,
Kaskart vėl kviečiantis sugrįžt čionai.

***

Ir sugrįžtu aš į pušyną lapkritį.
Išdykėlė šalna laukus jau balina.
O mano pušys žalios, tarsi vasarą.
Matau, rudens šalna jų neišgąsdino.

Bet miškas persmelktas rudens kvapu,
Po kojom šnara lapai parudavę, samanos...
Įkyrus vėjas šniokščia tarp šakų
Ir, rodos, drasko miško tylą medžių aimanos.

Staiga neramų miško gausmą
Nutraukia sniegenos melodija.
Ir darosi širdy ramu, ramu:
Miške gyvybė egzistuoja.

Linksmesnės stiebiasi į dangų pušys,
Savo spygliukais gaudydamos retą svečią -
saulės spindulėlį.
Mojuoju joms ranka – aš dar sugrįšiu,
Kai žemę dengs baltutis sniego patalėlis.

Justinas Mikėnas 2008 m. (Su šiuo eilėraščiu J. Mikėnas poezijos konkurse "MIŠKO BALSAI“, kurį organizavo KAUNO MIŠKŲ IR APLINKOS INŽINERIJOS KOLEGIJA 2008 gruodžio 8 d., tarp 5-8 klasių moksleivių buvo pripažintas laureatu. )

Miškas

Žalias medis, žalias lapas
Žalias krūmas, žolės takas.
Samanų žaliu taku
Aš į mišką ateinu.

Čiulba medžiuose paukšteliai
Miega samanose žvėreliai
O gal kas už krūmų tyko?
Bet... Mums reikia baravykų!

Uogos, grybai, riešutynai
Miškas dosniai mus vaišina
Vat už tai mes jį sodinam!
Žiemą žvėris pamaitinam!

Faustas Samoilovas

Miškas

Aš esu senelis miškas,
Pilnas uogų, riešutų ir grybų.
Senas aš senelis miškas,
Daug matantis, daug girdintis.

Čia miške lapeliai šlama,
Čia smagu grybauti,
Užsidėjus kepuraitę
Gera pauogauti.

Čia mėlynės mėlynuoja,
Ten avietės sirpsta.
Žemuogyčių galvos kyšo –
Jas renku pintinėn.

Grybų daug rūšių pažįstu:
Voveraitės, lepšės, baravykai...
Tik nelieskit musmiryčių,
Nes jos pavojingos!!!

Aš esu senelis miškas,
Pamiršau metus...
Kai turėsit laisvo laiko,
Prašom į svečius!

Dovydas Špokauskas 2007 m. (Eilės sukurtos po netradicinės pamokos Žaliosios girioje)

Paukštelių šventė

Vėl pavasaris atėjo –
Laukėm jo visi labai.
Vėl paukšteliai sučiulbėjo
Gerą žinią nešdami.

Kalėm inkilus su meile,
Lizdelius paukšteliai suks
Ir mažieji jų vaikeliai
Turės patikimus namus.

Mes ir mišką jiems išvalėm
Kartu su miško bičiulių būreliu,
Kad paukšteliams būtų linksma
Ir gyventi nuostabu.

Paulius Antanavičius 2007 m. (Sukurta po inkilų kėlimo šventės)

Kėliau inkilą

Kėliau inkilą į medį
Bet sukliudė šakos.
Puoliau žemėn stačia galva
Kad tave kur galas!

Sušlamėjo, sutreškėjo
Tankus karklo krūmas.
Senas šernas sukriuksėjo
Ir girion nurūko.

Išlindau ir aš iš krūmų,
Inkilą vėl stvėriau
Ir į ąžuolo viršūnę
Drąsiai jį įkėliau.

Tegul džiaugiasi zylutė
Inkilu naujuoju.
Tegul peri vaikučius
Ir linksma skrajoja.

Justinas Mikėnas 2007 m. (Eilėraštis sukurtas po inkilų kėlimo šventės)

Ąžuoliukas

Pasodinau aš ąžuoliuką,
Šaknis žeme užklosčiau – 
Delnais liečiu jo liemenį,
Akimis šakeles glostau.

Tu auk, užauk, medeli,
Tvirtėk, lapok, žaliuok!
Tiesk šakeles į dangų,
Vėjų piktų nebijok!

Rytais gerk šaltą rasą,
Lapeliais apsiklok.
Užauki tu galiūnu
Ir šimtmečius gyvuok!

Justinas Mikėnas 2007 m. (Eilės sukurtos po ąžuoliukų sodinimo akcijos)

Senasis miško šeimininkas

Gyvena Žaliosios girioje senas, protingas kėkštas. Ir žiemą, ir vasarą jis plasnoja nuo vieno medžio ant kito, viską stebėdamas savo smalsia akimi. O stebėti tikrai yra ką, nes miške ir žiemą, ir vasarą verda gyvenimas. Kėkštas daug žino, daug ką gali papasakoti. Turi jis ir draugų. Vieni iš jų - Jaunieji miško bičiuliai iš Panevėžio “Ąžuolo” vidurinės mokyklos. Tai dažni miško svečiai, todėl kėkštas juos sutinka linksmai kranksėdamas ir kviesdamas tolyn į savo valdas. Jis žino, jog šie vaikai niekada neskriaus miško, nelaužys medelių, nešiukšlins. O kaip smagu buvo skraidyti ir stebėti, kaip jaunieji draugai plušo rinkdami šiukšles. Rodos, visas miškas pasikeitė, pralinksmėjo. Gana įdomu klausytis ir girininko pasakojimų mokiniams apie mišką, medžių ligas, samanas, kerpes, miško gyventojus. Tūnodamas netoliese ir klausydamasis, sužinai daug daugiau, negu pragyvenęs miške ne vienerius metus.

Daug sužinojo kėkštas. Įdomiausia naujiena, jog miškas kuriame jis gyvena, paskirtas prižiūrėti jo draugams - Jauniesiems miško bičiuliams. Jie čia atvažiuos dažnai, sodins medelius, rinks šiukšles, kels inkilus, įrengs poilsiavietę. Net sparnais suplanojo kėkštas- koks džiaugsmas! Juk toks nuostabus kepamų dešrelių kvapas, o jų skonis nenusakomas. Vaikai niekada nepamiršta palikti kąsnelio ir jam- stropiam miško prižiūrėtojui. Tai daug gardžiau už ąžuolo gilę!

O miške bus tvarka. Jokie šiukšlių maišai, buteliai, senos padangos kėkšto namų nebeterš, nebeteks raudonuoti prieš savo kaimynus iš girios vidurio.

Laimingas kėkštas laukia pavasario. Jis pirmas pasitiks atvykstančius naujuosius miško šeimininkus, linksmai krenkšdamas stebės jų darbus ir jausis toks reikalingas, duodamas daugybę patarimų iš medžių tankmės. Juk jis geriausiai žino, kur pasodinti medelį, iškelti inkilą, kam suteikti pagalbą. Nesvarbu, kad naujieji šeimininkai gal jo ir nepastebės, bet kėkštas bus laimingas ir tikrai padovanos jiems savo melsvai margą plunksną.

Saulius Mikėnas 2006 m. (sukurta po talkos miške)

Šilsamanė

Labai labai seniai gyveno graži, draugiška šeima: tėtis, mama ir dukrelė Šilsamanė. Tačiau vieną kartą mama susirgo neišgydoma liga ir mirė. Tėvas labai sielvartavo dėl pačios mirties. Laikui bėgant viskas užsimiršo...Po kelerių metų tėvas susirado naują pačią. Šilsamanė buvo nepaprastai graži ir gera mergaitė. Jos šviesūs, švelniai žalsvos spalvos plaukai blizgėjo saulėje kaip šilkas. Turėdama laisvą minutę, pasiėmusi mažą vandens kibirėlį,ji išeidavo pasivaikščioti į šilą. Mergaitė palaistydavo kiekvieną nuvytusį augalėlį, jį paglostydavo, ir augalėlis sužaliuodavo, pražysdavo nuostabiausiais žiedais.

Šilsamanės pamotė pasirodė esanti pikta, bjauri ragana... Ji norėjo nusikratyti savo podukros: ją engdavo, liepdavo dirbti sunkiausius darbus. Kartą piktoji pamotė išsiuntė Šilsamanę atnešti iš šulinio vandens. Norėdama, kad Šilsamanė įkristų į šulinį, ją užkerėjo. Maža mergaitė paklausė pamotės ir išėjo link šulinio. Pakeliui toptelėjo į galvą mintis, kad reikia aplankyti šilą. Pamotės piktasis sumanymas žlugo. Kitą sykį piktoji sugalvojo pasiųsti podukrą į mišką samanų trobai apšildyti. Dabar didysis jos sumanymas buvo mergaitę paversti augalu. Mergaitė ilgai rinko samanas, pavargo, atsigulė pailsėti ir nebeatsikėlė.Ji tapo ne paprasta pilka samana, o šilsamane. Jos žalsvi plaukeliai pavirto švelniais žaliais lapeliais.

Iki šiol šilsamanė auga šile. Ji yra labai švelni ir graži,daug amžių rūpinasi kitais augalais, neleidžia jiems išdžiūti. Kai gėlės vežamos toli, geriausia jų palydovė būna šilsamanė, kuri jas gaivina ir drėkina. Karštą vasaros dieną maži miško gyvūnėliai gula ant jos, ilsisi.. Ir vaikai atėję į mišką glosto žalią samaną... Dar ir dabar kai kurie žmonės apšiltina šia samana savo būstus. Šilsamanė šildo žmones ir klauso jų pasakų.

Ąžuolai irgi serga

Keista, kad mūsų miškų galiūnas ąžuolas serga įvairiomis ligomis.

Mažas ąžuoliukas karštą ir sausą vasarą suserga miltlige. Nuo šios ligos paruduoja medelio lapai. Šia liga gali susirgti ir didesni ąžuolai, ir visai seni medžiai. Dažnai ąžuoliukui kenkia bjaurūs grambuoliai, ąžuoliniai lapsukiai – pikti drugeliai, graužiantys lapus.

Seną ąžuolą puola grybinės ligos. Tada medis ima pūti.

Žiūriu į pūvantį seną ąžuolą ir labai gaila man pasidaro jo. Gaila kaip žmogaus, kuris gyveno, stiebėsi į dangų, džiugino savo tvirtumu, šakų platumu, lapų žalumu.

Simona Kairytė 2006 m. spalis (Sukurta po pamokos "Ar serga medžiai sloga?")

Miškas – tai kažkas nepaprasta...

Jei paklaustume žmonių, ar medžiai serga sloga, jie atsakytų, kad ne. Jei paklaustume žmonių, ar medžiai apskritai serga, turbūt tik kas penktas pasakytų, kad taip. Iš tikrųjų medžiai serga įvairiomis ligomis: miltlige, lapsukiu, pintaine, sakliu ir t.t. Medžiai ir žmonės dažnai suserga ta pačia liga – vėžiu. Skirtumas tik toks, kad žmogus kartais išgyja, o medis – ne. Jį belieka nukirsti.

Žmonės mėgsta važiuoti į mišką ramiai pabūti, atsikvėpti, pamąstyti... Juk miškas – tai kažkas nepaprasta... Jaučiantis palaimą miške žmogus, žiūrėk, ima ir išrėžia medyje „Dainius myli Gustę“ ar panašiai.....Jam atrodo, kad tai meilės įrodymas ir gražiausių dienų prisiminimas,o iš tikrųjų taip darydamas žmogus susargdina medį.Tada po žieve kaupiasi mikrobai ir medis suserga. Juk negalima žaloti to, kas auga jau šimtus metų..

Karolina Jonelytė 2006 m. spalis (Sukurta po pamokos "Ar serga medžiai sloga?")

Pušaitės istorija

Iš mažos sėklytės išauga daili pušaitė. Ji patinka ne tik žmogui. Ji patinka ir žvėreliui, karštą vasaros dieną randančiam čia pavėsį, šaltą žiemos naktį – prieglobstį. Brt įvairūs pavojai tyko mažą pušaitę ir vasarą, ir žiemą. Svarbiausias kenkėjas yra pušinė pintis. Žiemą viršūnes pagraužia elniai, vasarą pušaitė pritrūksta drėgmės ir pradeda džiūti.

Girininkai rūpinasi mažomis pušaitėmis. Jie paruošia molio tyrę, apklijuoja ja šaknies kaklelį. Ir tada joks pušinis straubliukas neįveikia pušaitės.

Dominyka Liukumaitė 2006 m. spalis (Sukurta po pamokos "Ar serga medžiai sloga?")

Miškas žiemą

Nusprendėme mes pamatyti
O kaipgi miškas žiemą.
Ar miega medžiai apsnigti,
Ar žvėrys, paukščiai miega?

Snieguotos pušys pasitinka,
Į tankmę kelias bėga.
Rodos, sunku net patikėti,
Bet ne visi čia miega!

Visiems reik maisto susirasti
Ir zuikiams, ir pelėdoms.
Antai baikščios stirnelės
Sniege paliktos pėdos.

Genelis, miško sanitaras
Tuksena medį kietą.
Mus prie laužaviečių senų,
Ateiti kviečia kėkštas

O netoliese darbas verda
Sniege-didžiulės vėžės.
Galingas VOLMET'as tankmėj
Pats pjauna, geni, veža.

Pajutus mūsų laužo dūmą, 
Kažkur sucypsi sniegena:
-Ar matot? Miškas gyvas,
Ir vasarą ir žiemą!

Saulius Mikėnas 2006 m. vasario mėn. (Eilės sukurtos po pamokos miške „Kaip gyvena miškas žiemą“)

Pušelės ašaros

Išaugo Žaliosios girioje mažytė pušelė. Ji stiebėsi vis aukštyn ir aukštyn, tiesdama savo šakeles į melsvą dangų ir pavydžiu žvilgsniu palydėdama savo vyresnes seses.Ji taip troško būti tokia aukšta ir tiesi, kaip jos!

Rasos lašeliais suspindo pušelės ašaros. Jai jau nelemta užaugti tiesiai ir tvirtai, kaip jos sesės, nes ji niekada nepajėgs išsivaduoti nuo ją slegiančios padangos, ištiesinti savo liemens. Anksti ji pajuto piktų žmonių skriaudą.

Bėgo dienos, savaitės. Ir vėl miške pasigirdo žmonių balsai. Visai išsigando pušelė, net šakelėmis prisidengė.Staiga keletas rankų nuritino nuo jos sunkią naštą. Pamažu ištiesė šakeles pušelė, apsižvalgė. Aplink virė darbas: būrys vaikų rinko šiukšles, kimšo jas į maišus, vežė į savartyną. Miške pasidarė daug šviesiau ir linksmiau. Net paukšteliai garsiau sučiulbo, kai šiukšlių nebeliko.

Netoliese pakvipo laužo dūmais, kepamomis dešrelėmis, aidėjo linksmi žmonių balsai. Pasiklausiusi pušelė suprato, kad jos draugai – “Jaunieji miško bičiuliai”, ją lankys kasmet ir elgsis miške taip, kaip tikri jo šeimininkai.

Nudžiuvo pušelės ašaros. Dadar ji galės augti tiesi ir išlaki, tiesti savo pažeistą kamieną. O nuo piktų žmonių ją saugos jaunieji miško šeimininkai.

Justas Mikėnas 2006 m.

Kerpės

Senas medis apkerpėjęs
Nuo viršūnės lig šaknų.
Kerpės augt ant jo pradėjo 
Prieš daug metų ir dienų.

Šviesiai žalios ir tamsesnės
Žaidžia jos linksmai ratu.
Štai čia kežas pūslėtasis, 
Ten elninė- nuostabu...

Kerpių gi rūšių daugybė,
Iki tūkstančių kelių.
Drėgmės, saulės joms nereikia-
Gali augti ant kelmų.

Net į kalnus jos įkopia
Lig kilometrų šešių.
Ten jas rado Himalajuos
Augančias ant akmenų.

Kerpes mėgsta graužti elniai,
Kada ieško sau pietų.
O jei kerpės nebeaugtų,
Kažko trūktų iš tiesų.

Saulius Mikėnas 2005 spalis

Miško gaisras

Dangų nušvietė pašvaistė...
Kas? Nejaugi miško gaisras?
Už upelio, tolumoje,
Dūmai debesis užklojo.

Dega sprogstantis beržynas,
Pamiškė ir papartynas
Liepsnos ūžia - kaip baugu,
Klykia paukščiai prie lizdų.

Bėga žvėrys lyg paklaikę,
Lapės, stirnos, voveraitės,
Kiaunė, šernas su vilku-
Nebeturi jie namų...

Atskubėję prie beržyno,
Žmonės gaisrą užgesino.
Liko tik juoda dykynė,
Kur žaliavo papartynas.

Tad nemėtykim degtukų,
Nežudykime žvėriukų.
Pagailėkim jų namų-
Medžių, krūmų ir kelmų.

Ir nedeginkim žolės,
Pagailėkim skruzdėlės,
Kirmėlaičių, vabaliukų
Ir mažų pilkų kiškiukų.

Būkime gamtos draugai-
Juk ir mūsų čia namai.
Jeigu žemė bus žalia,
Švies saulutė danguje.

Saulius Mikėnas 2005 m. (Eilės sukurtos po pamokos miške „Miško samanos ir kerpės).