Miške mus pasitiko aukštos pušys, skarotos eglės ir nuliūdęs beržas bei Žaliosios girininkijos girininko pavaduotojas Jonas Jurkevičius. Pasilabinęs ir pavaišinęs labai skaniais obuoliais, mus pakvietė į nuostabią pavėsinę, kur vyko pamoka. Čia pat kūrenosi laužas. Papasakojo, kad ruošdamasis susitikimui miške ilgai ieškojęs įvairių ligų pakenktų medelių, lapus graužiančių vabaliukų, medieną ardančių grybų. Sunku buvo kažką atrasti, bet tai nereiškia, kad mūsų miškas neserga. Deja deja... Medis, kaip kiekvienas gyvas organizmas, tiek jaunas ar senas, turi daug kenkėjų, taip ir laukiančių jo žūties. Daug pavojų patirs medelis, kol užaugs tvirtu ir dideliu medžiu. O mus domino, kodėl tas beržas toks nelinksmas, nuleidęs šakas. "Palaukit, palaukit, viską pradėkime nuo pradžios" – atsakė mums girios žinovas. Girininkas mus pakvietė į „kelionę“ su trimis mažomis sėklytėmis, ką tik nukritusiomis nuo jas išauginusių medžių. Pirmoji kelionė. Ąžuolo gilė nukrito į mažą duobutę šalia pelės takelio. Laimė, kad miško darbštuolė pelytė jos nesugraužė. Pavasarį maža gilė plyšo perpus. Dar po kurio laiko iš po samanų nedrąsiai galvą kyštelėjo jaunutis ąžuoliukas. Per vasarą jis gerokai pasistiebė aplenkdamas šalia vešinčias žoles. Pro šalį bėgiojo vis ta pati pelytė nekreipdama dėmesio į ką tik atsiradusį kaimyną. Artėjant žiemai mažąjį ąžuoliuką pastebėjo pro šalį ėjęs eigulys. Neilgai trukus ąžuoliukas buvo persodintas, bet jo lapeliai pradėjo ruduoti. Kas atsitiko ąžuoliukui?

Antroji kelionė. Miško darbininkas pakėlė nuo žemės miško kankorėžį ir įmetė maišan. Jis su begale kitų maišų kankorėžių pateko į urėdijos medelyno aižyklą. Išaižius kankorėžius, sėklos pavasarį buvo išbertos į kruopščiai išpurentą dirvą. Rudenį visas medelyno laukas atrodė tarsi vientisas žalias kilimas. Deja, tą kilimą kai kur „puošė“ geltonos dėmės. Atspėkite, kas tai?

Trečioji kelionė. Juodalksnio sėklytę tirpdamas sniegas nuplukdė į upelio pakrantę. Užkliuvusi už mažo kupstelio, ji virto raudonu stiebeliu. Didžiulis bebras, šlepsėdamas į naktinę statybą, apsidžiaugė pamatęs liauną augalėlį. Ką sumanė bebras? aunieji miško bičiuliai spėliojo, kas galėjo nutikti tiems mažiems augalams, kas tos geltonos dėmės, ką sumanė bebras? Su humoru, padrąsinimais bei palinkėjimais girininkas atsakinėjo į mūsų spėliones. Pastebėjome, kad ir pavėsinėje, ant, rodos, sauso rąsto auga grybai. „Tai nugenėtas beržas - šaknys liko, o drėgmė kamienu keliauja į viršų, todėl ir užaugo grybeliai pavėsinės kamputyje,“ – paaiškino mums Jonas. Girininkas labai įdomiai ir vaizdingai papasakojo apie ąžuolo, kitų lapuočių bei spygliuočių ligas. Parodė sergančius medžius, sergančių medžių šakas. Atsinešė ir sergančią eglutę, kurią mes sodinome prieš dvejus metus. „Pasižiūrėkite į šaknis – medelis, rodos, sveikas, o po žeme kirminai graužia šaknis“ – paaiškino mums naujasis mokytojas. Rodė dar daug grybelių, kempinių, kuriomis serga medžiai. Net sunku buvo viską atsiminti. Gerai, kad mes viską užsirašinėjome, o visus atsineštus pavyzdžius mums padovanojo. Grįžę į mokyklą, mes dar ne vieną kartą galėsime pasižiūrėti ir prisiminti ne tik šią įdomią pamoką, bet ir sergančius medžius. Dar kitų ligų pavyzdžių pažiūrėjome knygose apie medžių ligas. Girininkas vis kūreno laužą: demonstratyviai mėtė pagalius, tarsi tuo pabrėždamas, kad susirgę medžiai tik laužui tinka. O mes supratome, kad sergantis medis atiduoda paskutinį atodūsį sušildydamas ne tik mūsų kūną, bet ir sielą. O kai baigė pasakojimą, girininkas liepė mums patiems miške surasti sergančių medžių. Iš namų buvome atsivežę šešias lenteles, ant kurių turėjome užrašyti medžio ligą, ir pakabinti, kad miško lankytojai atkreiptų dėmesį bei žinotų, kad medžiai, kaip ir žmonės, serga įvairiomis ligomis. Iš pradžių išsigandome, galvojome reikės lakstyti po visą Žaliosios girią, norint surasti tiek ligų. Bet kai pradėjome ieškoti, greit suradome sergančius medžius. Niekuomet nepagalvojome, kad miške tiek daug sergančių medžių. O miškas toks gražus, žavingas ir duodantis daug mums peno.

Didžiausią dėmesį skyrėm tam liūdnam, nusvirusiom šakom berželiui. „Teisingai pastebėjote, kad šis berželis liūdnas, dabar pasakykite kokia liga jisai serga?“ – paklausė mūsų girininkas. Greičiausiai atsakė Kastytis ir Jonas, todėl jie ir užkabino lentelę su užrašu: „Šį beržą griaužia juodasis beržo grybas“. O mums dar rūpėjo kodėl tas beržas susirgo, ar tik ne stovyklautojų dėka (nes beržas augo šalia suolelio)? Mūsų spėliones girininkas patvirtino ir pabrėžė, kad ir negeri žmonės „atneša“ medžiams ligas, žalodami medžius. Tik vieno mes nesupratome: kodėl kai medžiai suserga juos ne gydo, o nukerta (vykdo sanitarinius kirtimus). O kai grįžome į mokyklą, mes ėjome žiūrėti, ar neserga ąžuoliukai, kurie auga prie mokyklos.