Koks iš tikrųjų yra miškas žiemą, kaip jis gyvena? – toks mūsų kelionės į mišką tikslas.

Tik įvažiavę į Žaliosios girią, pradėjome tyrinėti – aikčiojome pamatę pakelėje daug smulkių pėdelių. Manėme, kad visa Žalioji knibždėte knibždės nuo zuikių, stirnų, briedžių... Girininkijoje laukęs girininkas Jonas tik nusijuokė dėl mūsų tokio neišmanymo. Pasirodo, pakelė nusėta grumstais, kurie lekia į visas puses važiuojant mašinai. Kai jie krenta į sniegą, lieka žymelės.Girininkas dar labiau mus nuvylė pasakęs, kad jokių pėdsakų mes nepamatysim, nes ką tik pasnigta. Be to, žvėreliai įgiję naują instinktą- šeštadienį, medžioklės dieną, slėptis, būti labai atsargiems. Kita vertus, girioje karaliauja didelis „žvėris“, kurio garsus riaumojimas gąsdina visus miško gyventojus.

„Miškas tylus, bet jis pilnas gyvybės“, – sakė girininkas. Labai džiaugėmės, kad vis dėlto pavyko pamatyti ne tik žmogaus pėdas, bet ir zuikio, stirnos pėdsakus. Zuikio pėdos: dvi pailgos duobutės, o paskui jas-dvi apvalios duobelės. Stirnos-ilgesnis šuolis, o įmintos pėdos tarsi širdelės. Girininkas pasakojo, kad stirnos turi atsikasti pliką žemę ir tik tada gultis, nes kitaip susirgsiančios. Praėjom apsnigtą kalnelį. Jei girininkas nebūtų mūsų sustabdęs, jei nebūtume geriau įsižiūrėję, nebūtume supratę, kad tai skruzdėlynas. Džiaugėmės, kad nepastūmėm draugo, patys neatsisėdom ar koja nepaspyrėm. Sužinojom, kad išdraskytam skruzdėlyne skruzdėlės sušąla, miršta. Girios žinovas pasakojo, kad jo valdose yra nedaug vilkų, briedžių, buvę netgi lūšių. Vilko dantys kaip žirklės, o pėdos panašios į didelio šuns, tik truputį pailgesnės. Nejauku klausytis apie vilką artėjant vakarui, o ypač nesinori pamatyti jo pėdų.

„Kelionę baigėme labai linksmai. Tai buvo viena iš įsimintiniausių gyvenimo dienų. Pamatėme mišką, kokio gyvenime dar nebuvome matę – paslaptingą ir įdomų,“– rašė Simona. Greta teigė: „Gera yra girininko profesija, nes būdamas girininku labiau vertini gamtą, gerai ją pažįsti“.